Organizacijų tyrimai ir praktika rodo, kad darbuotojų motyvacija itin didėja, jei kolegos, ar, ypatingai, vadovas, pastebi ir pagiria juos ne tik už didelius pasiekimus bet ir už mažus žingsnelius į priekį ar tiesiog įdėtas pastangas. Tiesa, dažnai patys sau nesame tokie malonūs. Juk kasdieniai maži žingsniai yra tai, iš ko susideda mūsų gyvenimas...

Linkiu tau eilinės dienos! Džiaugtis paprastu itin nepaprasta

Michael Neill

Kartą besikalbant su savo draugu ir kolega Steve Chandler jis man tarė:”Linkiu tau eilinės dienos!”. Suglumęs paklausiau, ką jis tuo norėjo pasakyti. Ar tik neturėjo omenyje nuostabios, gal net išskirtinės dienos?

Jis man papasakojo istoriją apie vieną savo vyresnį kolegą Lyndon Duke, kuris studijavo į savižudybę linkusių žmonių kalbą. Įgijęs daktaro laipsnį dviejuose universitetuose, Duke pradėjo analizuoti žodinius savižudiškus ženklus, kurie padėtų prognozuoti ir apsaugoti paauglius nuo savižudiško elgesio.

Duke patikėjo, kad laimės priešas yra “išskirtinumo siekimas”. Kai visi siekia būti išskirtiniai, beveik visi ir susikerta, nes išskirtinis tampta įprastu, o tie, kuriems vis dėlto pavyko tapti išskirtiniai, jaučiasi izoliuoti ir atitolę nuo savo kolegų. Gyvename pasaulyje, kuriame nedidelė dalis žmonių jaučia kitų pavydą, yra nesuprasti ir vieniši, kai, tuo tarpu, tūkstančiai kitų jaučiasi nevykėliai dėl to, kad nėra pakankamai gabūs, ypatingi, turtingi ar laimingi.

Kai aš pats buvau apsėstas savižudiškų minčių, studijavau universitete ir, pamenu, svajojau, kad galėčiau pabėgti nuo stipendijos, pasikeisti savo vardą į Bob ir pilstyti degalus benzino kolonėlėje kur nors vidurio vakaruose. Tik mano svajonėse, žmonės matydavo, kad aš ypatingas. Jie nusukdavo daug mylių į šoną nuo savo kelio, kad  “Bob, serviso vyrukas” pripildytų jų mašinas degalų, kad galėtų persimesti suo juo keliais žodžiais ir išvykti pakylios nuotaikos bei su nauju optimizmu ir tikslu.

Mano nuomone, buvau pasmerktas sėkmei.

Apimtas didybės manijos? Visiškai įmanoma. Depresiškas ir pasigalėtinas? Be abejonės.

Vienas iš Duke'o lūžių įvyko tada, kai jis, kovodamas su savo nelaimingumu, išgirdo dainuojantį veją pjaunatį kaimyną. Duke suprato, ko stinga jo gyvenime: paprastų eilinės dienos malonumų.

Artimiausią savaitgalį jis nuvažiavo aplankyti savo sūnaus, kuris tuo metu iš visų jėgų siekė įrodyti savo pranašumą pirmajame universieto semestre. “Norėčiau, kad būtum doras C studentas, jaunuoli”, - tarė Duke. “Norėčiau, kad pabaigtum nežymią akademinę karjerą, sutiktum eilinę jauną moterį, ir, jei nuspręsi, susituoktum ir gyventum visiškai eilinį gyvenimą!”.

Jo sūnus, žinoma, pagalvojo, kad tėvas galiausiai kvanktelėjo, bet tai iš tiesų sumažino jo jaučiamą spaudimą būti tokiam ypatingam. Po mėnesio jis paskambino tėvui ir jo atsiprašė. Nepaisant to, kad mokymuisi skyrė vidutiniškai laiko, egzaminus jis išlaikė vien A balais.

Paradoksalus eilinės dienos filosofijos pažadas: suminis keletos eilinių dienų efektas yra ganėtinai neeilinis.

Jei tai sujungsime su kitu Duke'o atradimu – kad mūsų gyvenimo prasmė priklauso nuo to, kaip mes su juo elgiamės, ir turint galvoje, kad elgesio skirtumai neturi būti milžiniški, kad tai turėtų žymų poveikį – tai, greičiausiai, mes turėsime laimės ir produktyvaus gyvenimo receptą:

Būk eilinis, laimingas žmogus, darantis smulkius pozityvius žingsnius (ir turintis laimingą, eilinę dieną). Elgdamasis taip, sukursi tokį išskirtinumą, kuriuo galės dalintis visi.

Michael Neill straipsnis